J. Fowles knyga „Juodmedžio bokštas“

bokstasLiteratūros pamokos bei paskaitos mokykloje bei universitete man buvo tikrai įdomios. Neslėpsiu, visuomet mėgau knygas, literatūrą, nuotykius bei jaudulį, patiriamą verčiant vis naujus knygos puslapius, skubant sužinoti, kas gi nutiko jau spėtam pamėgti herojui. Vien todėl negailėdavau laiko ir perskaitydavau visus ar beveik visus kūrinius iš privalomos bei rekomenduojamos literatūros sąrašo. Perskaičius ką nors įdomaus ar įsimintino visuomet norisi tuo pasidalinti, tad noriu pakalbėti apie šiuolaikinio anglų romanisto Džono Faulzo (John Fowles) 1974 metais išleistą knygą „Juodmedžio bokštas“.

Tai knyga, kurią atsivertus galite sutrikti, ji jus gali išblaškyti, išmušti iš vėžių, priversti perskaityti dar kalną knygų vien tam, jog galėtumėte suprasti užuominas bei frazes, kurios yra iš kitų arba apie kitus literatūros, meno kūrinius. Literatūros tyrėjai Faulzą apibūdina kaip retą eruditą – jo kūriniai kupini ne tik su kitais literatūros ar meno kūriniais susietų užuominų, bet ir sodrių filosofinių idėjų, aliuzijų. Šitokiu būdu Faulzo kūryboje itin stipriai pasireiškia intertekstualumo metodas, meno ir realybės konfliktas jiems susiduriant viename kūrinyje. Būtent šiuo aspektu – intertekstualumo – ir norėčiau pažvelgti į „Juodmedžio bokštą“.

Anot prancūzų mokslininko Rolando Barteso (Roland Barthes), tyrusio ženklus ir simbolius, intertekstualus tekstas – tai naujas senų citatų rinkinys. Tuo tarpu Faulzas savo kūrinyje akcentuoja meno ir realybės konfliktą, pabrėžiamas meninės formos pajėgumas įsiskverbti į realybės esmę. „Juodmedžio bokšte“ Faulzas koncentruoja dėmesį ties asmenybės ir visuomenės santykiais, taip jis sprendžia ar bent jau bando spręsti esmines meno ir tikrovės, tradicijos ir novatoriškumo, autoriaus ir skaitytojo ryšių estetines problemas.

Anot paties Faulzo, praeities meno tradicija gali būti pratęsta ir parodijuojant vaizdus bei motyvus. Pabrėždama formos funkcionalumą, autorius jos niekuomet neatsieja nuo gyvo žmogiško turinio. Vis dėlto yra keliama ir sąlygų. Viena jų, būtina grožio sąlyga, yra emocinio išgyvenimo ir meninės kūrybos ryšys. Galima manyti, jog iš čia ir kyla tam tikra menininko neapykanta abstrakcionizmui.

Šiek tiek apie intertekstualumo apraiškas kūrinyje. Vienas veikėjų – Deividas Viljamsas, jaunas, naivus ir gana neaptyręs meno kritikas, vienas, be savo žmonos, atvyksta į Coetmenais – seno, kone atsiskyrėlišką nuo visuomenės gyvenimą gyvenantį dailininką Henrį Breslį, kuriam kompaniją palaiko dvi jaunos ir labai savitos moterys. Deividas ir Henris nuolat kalba apie meną, diskutuoja apie meno svarbą bei vertę, kalbėdami apie kūrinius, kurie, kaip minėjau, mažiau apsišvietusį žmogų gali tikrai išgąsdinti. Keli epizodai itin ryškiai susieja „Juodmedžio bokštą“ su kitais kūriniais, pavyzdžiui, Deivido naktinis pasivaikščiojimas su Diana (viena iš sodyboje gyvenančių moterų) atrodo lyg būtų užburtoje karalystėje – aliuzija į „Tristaną ir Izoldą“, tačiau Deivido nussitovėjusio gyvenimo būdo trauka priverčia jį grįžti į tikrovę.

Kūrinyje skaitysite apie drąsą mene, rasite skirtingų kartų požiūrį, ko gero, net imsite kartu su knygos herojais diskutuoti apie ištikimybę, nuoširdumą, kūnišką meilę ir moralinius įsitikinimus bei, žinoma, apie gyvenimą. Šiai tiesiog neišsemiamai temai skirta itin daug vietos – kalbama apie gyvenamą gyvenimą, apie gyvenimą, kurio norisi, iškart verčiama susimąstyti apie savo norų naivumą ar net savanaudiškumą, egoizmą. Herojus Henrio sodyboje praleidęs kurį laiką, nuolat bendravęs su senuoju dailininku suvokia, koks jis yra iš tiesų – pamato, kad bijojo rizikuoti ir kūryboje atskleisti tai, ką iš tiesų norėjo.

Reziumuojant – siūlau nebijoti to, jog nežinote, apie kokį konkrečiai kūrinį kalbama – visuomet galite pasiieškoti informacijos internete ir tęsti skaitymą – tiesiog mėgaukitės žodžio, valdomo tikro meistro, galia.